2009/2010 mokslo metų atidarymas

Atidarymo šventei pasirinktas Dūkštų ąžuolynas.

Vieni iki jo nuo Vilniaus traukė dviračiais, kiti tik žadėjo, bet pramiegojo...

Kaip jau ten buvo, taip buvo. Svarbiausia, visi susitikome prie Neries regioninio parko lankytojų centro:

Pati direktorė Audronė Žičkutė mielai pristatė gamtos ir kultūros paveldo ekspoziciją, plačiajai visuomenei atvertą tik prieš gerą pusmetį:

Vaikus pakerėjo informaciniai lietimui jautrūs ekranai:

Ir nors direktorė primygtinai rekomendavo nesirinkti trasos palei Dūkštos upelį, kuri nepritaikyta kelionei dviračiais, keliautojai pasitarė:

... ir nusprendė kitaip:

Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką (ilgis ~ 2,30 km) ir Dūkštos upelio pėsčiųjų pažintinį taką (ilgis ~ 5 km) dviratininkai įveikė per 3 valandas.


Kaip užfiksavo dviračio kompiuteris: 5 km trąsa buvo įveikta per vieną valandą. Vadinasi, likusias dvi - dviračiai buvo stumiami laiptais:

...pernešami, kaip šis keliautojas:

...
Pagaliau finišuoja:




Ištroškę ir alkani:


Tačiau poilsiui užteko valandikės, o po jos vaikus užplūdo nauja energijos banga, privertusi ropštis ant akmenų:

...išlaikyti pusiausvyrą supantis:

Ir nors du muzikantai turėjo instrumentus, tačiau jų nebeišsitraukė.

Ačiū, mokytojui Rolandui, už entuziazmą ir neblėstančią energiją!

Išsamiau apie parką: http://www.neriesparkas.lt/

Kelionė mamos Rasos akimis

Po kelionės namo mes grįžome sėkmingai. Visi vaikai patenkinti, kad su nuotykiais pavyko pavažiuoti.
Bandysiu nuotraukas atsiųsti el.paštu.
Rasa

Tai užfiksavo mokytojas

Ačiu už gražų kelionės albumą.
Siunčiu nuotraukas gal kur tiks.
mokytojas Rolandas

Mokslo metų pabaigos šventė

Mokslo metų pabaigos šventei parinkta vieta prie didžiausio Lietuvos ežero - Drūkšių, šalia Tilžės miestelio, esančio trijų valstybių pasienio zonoje:

Vieni ten vyko traukiniu ir dviračiais:





Kiti - automobiliais:

Neišvengta transporto priemonės gedimų:

Ką mes veikėme

Čia susitiko dviratininkai ir automobilistai: Bevažiuodami pamatėme didelę vaikų žaidimų aikštelę - tokią, kokioje žaisdavo mūsų tėveliai. Čia viskas ne iš medžio, o iš geležies:

Pirmiausia pribėgome prie šitų sūpynių ir norėjome labai aukštai įsisupti:

Bet mums aukštai pakilti nepavyko:

Vėliau matėme, kaip šeimininko sūnus įsisupo taip aukštai, kad atrodė, jog jis persivers.

Mums nepavykus aukštai įsisupti, Dainius nusprendė paskraidyti nykštuko raketa:
Labai pavargę pasiekėme Tilžę:

Prie Tilžės ženklo ganėsi kumelaitė, mes nubėgome jos paglostyti:

Aukščiausioje Tilžės vietoje stovi sena, medinė bažnytėlė:

Gaila, bet ji buvo uždaryta, todėl apžiūrėti vidaus negalėjome: Fotografuojamės prie Drūkšių ežero ženklo:

Šioje nuotraukoje ežero pavadinimas - Drūų ež.
O šitoje -ūkšių ež. :

Pagaliau, kai mokytojas pasilenkė, pasirodė visas pavadinimas - Drūkšių ež.:

Stovyklavietėje ruošiame vaišių stalą:

Iš mūsų stovyklavietės gerai matėsi elektrinė: Mes uždegėme laužą dešrelėms ir šašlykui kepti:

Belaukdami dešrelių dičkiai klausėsi muzikos:

Kai kas užsidėjo Žydo kaukę, kaip per Užgavėnes, ir visus juokino: