Net nežinau, ar repeticiją ir koncertą laikyti pretekstu apsilankyti girininkijoje. Ar apsilankymą girininkijoje laikyti pretekstu entuziastingai vaikų orkestro repeticijai ir koncertui.
Nesvarbu.
Svarbiausia, kad vaikai savanoriškai koncertavo net du kartus:
Ukmergės miškų urėdijos girininkui Vytautui Pašukoniui dėkodami už priėmimą
ir tiesiog savo malonumui prie gęstančio laužo.
O jau ekspursijai po girininkiją apsakyti ir aprašyti net žodžių trūksta. Nors informacija apie Žaliosios girininkiją internete gana skurdi - vos kelios eilutės apie žvėrių gausą, didijį gaisrą ir girininkus.
Tačiau girininkas Vytautas Pašukonis turi ką papasakoti ir mažiems, ir dideliems:
Ne tik papasakoti, bet ir parodyti. Gerą pusdienį lankėme žymiausius girininkijos objektus ir daug sužinojome:
1-asis sustojimas Apžiūrime kirtimo vietoje prieš savaitę pasodintas pušeles:
Pasirodo į mišką perkeliami ūgtelėję 2-3 metų sodinukai: 
Girininkas pasiguodža, kad sodinti dažnai tenka po keletą kartų, nes jau kitą rytą po sodinimo darbininkai randa šernų išknistus ant šono išguldytus sodinukus. Girininkas Vytautas neabejingas ir šalies istorijai. Tad nuveda mus prie kitapus kelio esančių pilkapių: 
Vieni sužinome, kitiems - girininkas primena: - kaip atpažinti pilkapį nuo paprasto kalnelio, - kad kario palaikus anksčiau degindavo kartu su žirgu, - o žirgai būdavo labai gerbiami ir jiems taipogi pildavo pilkapius. 
Mokytojas Rolandas aptinka žemėje įspaustą elnio pėdą ir išmatų krūveles. O vaikus girininkas dar pamoko, kaip apskaičiuoti pušies amžių. 2-asis sustojimas Apžiūrime elnių ir briedžių pagraužtas ~ 9 metų pušeles. Žvėrys apgraužia medelių žievę, nuskabo ūglius ir spyglius. Kai kurios pušelės žievės žaizdas apsigydo ir auga toliau, kitos gi - žūva. Didžiausia žala, kai briedžiai ir elniai nuskabo viršūnėlės ir šoninių šakelių ūglius: 
Humaniškais girininkas vadina tuos žvėrelius, kurie pasitenkina jaunais pušelių spygliais ir palieka nepaliestą žievę bei ūglius. Girininkas pasakoja, jog medžiotojai gausiai maitinantys žvėris neatsistebi, kad sočiai pašerti elniai ir briedžiai vis dar niokoja medelius. Pasirodo, žievėje esančios maisto medžiagos padeda virškinti sausą ėdalą. Šioje 9-mečių pušelių teritorijoje apstu ir: 
3-asis sustojimas. Sodinukų plantacija. 
Ne visi ekskursijos dalyviai įveikė pėsčiomis trasą iki sodinukų: 
Įveikusieji parsinešė po kankorėžį, iš kurio namuose bandys subrandinti sėklas: 
4 sustojimas. Šilagėlės, pustoma smėlio kopa, aukščiausia vieta. Girininkas Vytautas atveda į šilagėlių plantaciją ir perspėja, kad šilagėlių nevalia skinti - jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: 
Pasidžiaugę kad ir nuleistomis šilagėlių galvelėmis skubame pustomos smėlio kopos link. Nepatikėsit, kol savom akim nepamatysit. Vidur girios - smėlio kopa: 
Kopos asocijuojasi su jūra. Tad nenuostabu, kad jaučiamės kaip prie jūros. - Įklausykit, atrodo, lyg jūra šalia oštų, - atkreipia dėmesį viena mama. Ir augalai kabinasi į gyvenimą čia lygiai taip pat sunkiai: 
Vėjas atpusto jų šaknis: 
Tik susijungusios samanėlės pristabdo kopos pustymą: 
Pajūrio įspūdžiui sustiprinti trumpam nušvinta net saulutė. 
Atsisveikinę su kopa, skubame į aukščiausią apylinkės vietą. Pakeliui girininkas Vytautas supažindina su atvežtine kankorėžių niekad nenumetančia Bankso pušimi: 
Kol stebimės, girininkas dar priduria, kad atvežtiniai augalai gamtiniu požiūriu visiškai nevertingi. Kartais netgi žalingi, jei įsigali ir neturėdami konkurencijos plinta kaip piktžolės užgoždami vietinius augalus. Pagaliau sustojame aukščiausioje apylinkės vietoje, kuri kažkada buvo paženklinta Valstybės saugomu geodeziniu ženklu. Tik prastai ta valstybė saugojo, nes metalinis ženklas greičiausiai atsidūrė metalo laužo supirktuvėje, o apie jį mena tik palikęs betoninis stulpelis: 
Nuo aukščiausio kalno leistis ir baugu, ir smagu: 
5-asis sustojimas. Pelkė Girininkas skuba pavaišinti iki pavasario išsilaikiusiomis spanguolėmis, mat ekskursijos dalyvių avalynė pelkei nepritaikyta: 
Bandžiusieji patys spanguolių pasirinkti ir po pelkę pasižvalgyti - permirko kojas: 
Girininkas džiaugėsi, kad pernai gausybė uogų buvo. Ir skuba mums pristatyti šalia pelkės augančius kitus augalus. - Patrinkite šio augalo lapelius ir įspėkite, kas koks tai augalas, - ragina Vytautas. 
Tai gailės. O kur gailės, ten ir girtuoklės auga. Ar žinote, kodėl uogas žmonės girtuoklėmis pavadino? Ogi todėl, kad rinkdami jas apsvaigdavo. Tačiau apsvaigdavo ne nuo uogų, o nuo šalia augančių gailių kvapo. Bet visą kaltę suvertė uogoms pavadindami jas girtuoklėmis. 
Šalia pelkės pušynas, kuriam apie 40 metų. Jis atsodintas po didžiulio 1969-ųjų gaisro. Kai kilo miške gaisras, jame pradėjo sproginėti ir po antrojo pasaulinio karo užsilikę sprogmenys, tad sunku buvo ką beprisikviesti gaisro gęsinti. Sustabdyti gaisrą pavyko tik nuo kelio padegus mišką iš priešingos pusės. Smagu buvo keliauti su girininku po jo valdas, daug sužinojome, nebedrįstame ilgiau trukdyti ir taip šeštadienį mums paaukojusio girininko, tad prisiglaudžiame pas jį, kol praūžia žiema: 
Ir atsisveikiname. Apsistojame poilsiavietėje. Mokytojas su vaikais prirenka žabų laužui: 
Netrukus ir gerai apšylame: 
Bet smagus oras ilgai nelepina: 
Dešreles ir šašlykus kepti reikia po skėčiais: 
Tačiau pasistiprinus ne tik oras, bet ir nuotaika pagerėjo, tad vaikai neraginami išsitraukė instrumentus: 
Ir koncertavo, kol laužas išblėso: 
Namus pasiekė jau išlūžę: 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą